Didžiausia Žemaitijoje dvasinė fiesta

Karas ir taika

Karas ir taika visų pirma prasideda žmogaus širdyje. Tokiu teiginiu Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pradėjo liepos 8-osios pagrindinių šv. Mišių liturgijos šventimą, pristatydamas šv. Mišioms vadovavusį ir Kryžiaus Kelio Kalnų nepabūgusį Kaišiadorių vyskupą ordinarą Joną Ivanauską bei Šilalės dekanato dvasininkus, kurie tądien patarnavo tikintiesiems, o pamaldžią širdžių nuotaiką savo giedojimu kūrė Šilalės krašto mišrus choras ir jo vadovė Sandra Rimkutė-Jankuvienė.

Žemaičių vyskupas paminėjo, kad išvakarėse, t.y. liepos 7 dieną, popiežius Pranciškus, lankydamasis Italijos mieste Trieste, tikintiesiems taip pat kalbėjo apie taiką.

Homilijoje komentuodamas girdėtas Dievo žodžio ištraukas, Kaišiadorių vys­kupas J. Ivanauskas pradėjo klausimais: kas mums yra Jėzus ir ką reiškia mums tikėti Dievą? Anot pamokslininko, pagrindinis mūsų gyvenimo tikslas turėtų būti surasti teisingą santykį su Jėzumi. Kadangi Evangelijos ištrauka bylojo apie moterį, jau 12 metų sergančią kraujoplūdžiu ir trokštančią pasiekti bent Jėzaus, iš visų pusių apsuptą minios ir einančio keliu, apsiausto skverną, mat ji tvirtai tikėjo, kad toks veiksmas leis jai pagyti iš savo negalios, vys­kupas pažymėjo, kad buvimas toje minioje, kuri spaudė Jėzų iš visų pusių, tikrai nereiškia tikro buvimo su juo. „Nepakanka Jėzumi ir žavėtis – tai irgi būtų per maža, – ragino Kaišiadorių vyskupijos ganytojas. – Jėzus yra gyvasis Viešpats, siekiantis tvirto meilės santykio su žmogumi. Kitaip tariant, mes turėtume gyventi „apsivilkę“ Kristumi.“ Pasak vyskupo, net ir taikos troškimas, jos meldimas šeimai, visuomenei, tautai ar valstybei, neįmanomas be tikro Jėzaus prisilietimo prie žmogaus, kuris pats iš savęs nėra pajėgus valdyti biologinių gyvybės ir mirties procesų, širdies. Tik išgyvenęs tokį prisilietimą, tarytum elektrošoką, žmogus esą gali pakeisti savo mąstymo ir gyvenimo būdą. „Palietęs Jėzaus apsiaustą, žmogus prisiliečia prie paties Dievo – amžinojo gyvenimo Kūrėjo. Tai abipusis procesas – mums reikia drąsos, nuolankumo ir tikėjimo nuolat liesti Jėzaus apsiaustą, nes Jėzus negali priversti žmogaus jį mylėti, nors pats kiekvieną iš mūsų myli tokia meile, kurią savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus parodė iki galo, kad mes turėtume ne šiaip gyvenimą, bet amžinąjį gyvenimą“ – pabrėžė vysk. J. Ivanauskas, ragindamas klausytojus daryti teisingus asmeninius pasirinkimus ir tvirtai tikėti, kad Jėzaus apsiausto skvernas gali užtikrinti taiką.

Šioje vietoje kyla nenumaldomas noras pacituoti Levą Tolstojų ir jo bestselerį „Karas ir taika.“ Citata galėtų skambėti taip: „Meilė? Kas yra meilė? – mąstė jis. – Meilė kliudo mirčiai. Meilė yra gyvenimas. Viskas, viskas, ką aš suprantu, suprantu tik todėl, kad myliu. Viskas yra, viskas egzis­tuoja tik todėl, kad aš myliu. Viską teriša ji viena. Meilė yra Dievas, ir numirti – reiškia man, meilės dalelytei, sugrįžti į bendrą ir amžiną šaltinį“. Nes karas ir taika visų pirma prasideda žmogaus širdyje.

Taktinės pratybos: stovėti ant abiejų kojų

Jei liepos 8-ąją labiau koncentruotasi ties taikos klausimu, tai liepos 9 dieną melstasi už valstybės gynyboje tarnaujančius žmones. Prie kareiviškų maldų pynės jungėsi Skuodo dekanato piligrimai, rajono savivaldybės tarybos nariai, seniūnai. Skuodo dekanatui atstovavo ir visi jame dirbantys dvasininkai, nuo ryto aušros iki vakaro žaros patarnavę tikintiesiems klausyklose, prie Viešpaties altoriaus, Kalvarijos Kalnų giedojime, dvasiniuose pokalbiuose ir visur, kur tik buvo reikalinga.

Aukščiau minėtą maldų pynę savo tvirtomis, kariškomis rankomis ir širdimis į Dievo Sosto pakojį kėlė Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadas, flotilės admirolas Giedrius Premeneckas, Karinių oro pajėgų vadas pulkininkas Antanas Matutis, Pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas pulkininkas Aurelijus Alasauskas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės pulkininkas leitenantas Ramūnas Jankauskas, Šaulių sąjungos vadas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis, Karo policijos Klaipėdos įgulos vadas Juozas Derkintis, Lietuvos kariuomenės padalinių vadai, Lietuvos kariuomenės kapelionai, Lietuvos Šaulių sąjungos vadai ir nariai, Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys kariai, savanoriai ir civiliai tarnautojai.

Tikra gausybė puikiai treniruotų vyrų, pasirengusių, esant reikalui, bematant ginti Tėvynę, jos Laisvę ir Nepriklausomybę. Vis dėlto, šv. Mišių pabaigoje žodį piligrimams taręs ir iki liepos 1 dienos buvusį vyriausiąjį kariuomenės kapelioną kun. plk. ltn. mgr. Rimą Venckų, kilusį iš Telšių vyskupijos, kuris nuo šiol paskirtas Karinių jūrų pajėgų ir Klaipėdos įgulos kapelionatų kapelionu, Lietuvos kariuomenės medaliu apdovanojęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas V. Rupšys atkreipė dėmesį, jog tiek karo lauke, tiek gyvenime tvirčiausiai stovime tada, kai stovime ant dviejų kojų: „Viena koja yra kario parengimas – ištreniravimas fiziškai, taktiškai, žinių, įgūdžių turėjimas, o antra koja, gal net svarbesnė už pirmąją, yra dvasinė stiprybė. Jeigu nors viena koja šlubuoja, karys nebus pajėgus tinkamai gintis, dar daugiau – be dvasinio parengimo užuot gynęs gyvybę kaip didžiausią vertybę, karys gali ją naikinti be priežasties“, – sakė karininkas, džiaugdamasis glaudžiu ir vaisingu Lietuvos kariuomenės Ordinariato ir Lietuvos kariuomenės bendradarbiavimu.

Šv. Mišių, kurioms vadovavo Lietuvos kariuomenės Ordinariato apaštalinis administratorius arkivyskupas Gintaras Grušas, o jose be kariuomenės kapelionų koncelebravo ir Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis bei jį atlydėjęs Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris kun. Gediminas Tamošiūnas, homilijoje arkivyskupas irgi kalbėjo apie kovą – kovą tarp Jėzaus ir Piktosios dvasios, kuri vyksta per amžius nuo pasaulio sukūrimo. Jėzus esą siekia nugalėti blogį ir mus išlaisvinti. Svarbiausia – Jis kviečia mus būti Jo bendradarbiais toje kovoje. „Turime melstis taip, tarytum viskas priklausytų nuo Dievo, ir kovoti taip, tarytum viskas priklausytų nuo mūsų“, – apie karo lauką tarp gėrio ir blogio mūsų širdyse ir mūsų padėtį tame lauke kalbėjo ganytojas. Pasak jo, nereikia klausti, ar mes dalyvaujame kovoje prieš blogį, nes tai akivaizdu. Esą reikia klausti, kuo mes labiau pasitikime toje kovoje: Dievu ar savimi? Vyskupas priminė istorines mūsų šalies kovas, kai šventųjų užtarimas, ypač šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, padėdavo nugalėti kur kas galingesnį priešą. Arkiv. G. Grušas taip pat pažymėjo, kad esti įvairių pašaukimų ir kiekvienas iš mūsų maldoje turime išgirsti, kur Dievas kviečia save tobuliausiai išpildyti – kariuomenėje, kunigystėje, pašvęstajame gyvenime ar šeimoje – kartais esą skaudu stebėti, kai Santuokos sakramentas suprantamas tik kaip sutartis gyventi kartu po vienu stogu, pamirštant, kai tai sandora ne tik su kitu asmeniu, bet ir su Dievu.

„Melskime šiandien, kad būtume Dievo bendradarbiai pagal Jo valią ten, kur jis kviečia mus būti, kad ne tik dalyvautume gyvenimo ir širdies kovoje prieš blogį, bet su Juo tą kovą ir laimėtume“, – viltingai homiliją baigė pamokslininkas.

Saulėtą Kunigų dieną – perlų liūtis

Nei pridėsi, nei atimsi. Labai retais atvejais šis priežodis taikomas žmogaus pasakytai sveikinimo gyvajam arba atsisveikinimo su mirusiuoju kalbai. Dar retesniais atvejais minėtas priežodis gali būti pritaikytas dvasininko pamokslui. Būtent tokio retesnio atvejo gyvais liudininkais tapo liepos 10 dieną į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus susirinkę Klaipėdos ir kitų dekanatų piligrimai bei kunigai ir pašvęstojo gyvenimo atstovai, seminaristai bei patarnautojai pasimelsti už Bažnyčioje tarnaujančiuosius ir naujus dvasinius pašaukimus. Dar procesijos į šv. Mišias metu teko nugirsti piligrimės šnabždesio nuotrupą: „Šitiek gražių kunigų vienoje vietoje dar savo gyvenime nebuvau mačiusi…“

Tarptautinei bendruomenei atstovavo dvasininkai – iš Kanados atvykęs Monrealio Lietuvių parapijos klebonas kun. Paulius Malikša bei Londono Šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Petras Tverijonas.

Giedojo Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos choristai, vadovaujami Mindaugo Gudžiūno, atvyko gausus būrys adorančių, kurios Alsėdžiuose dalyvavo stovykloje, organizuotoje Kauno arkivyskupijos Pašaukimų sielovados komandos. 

Jeigu skaitytojas paklaustų, ką mes tokiais epitetais nesidrovime liaupsinti ir net tvirtinti, kad žydrame danguje viešpatau­jant saulei visi buvo išmaudyti dvasinių perlų liūties, atsakymas būtų paprastas: Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM homiliją, tądien skirtą kunigams. Jos taiklumo galėtų pavydėti net patys profesionaliausi medžiotojai. Tik šaudyta ne į žvėris, o į dvasininkų širdis, vietoje švino kulkų vartojant pirmosios meilės etimologiją. Nors homilija buvo subalansuota atsiliepusiesiems į dvasinį pašaukimą, nesuklysime pastebėję, jog dauguma jos fragmentų gali būti pritaikyti kiekvieno žmogaus gyvenime…

Pasak Panevėžio vyskupo, gera kiekvienais metais aplankyti šią Žemaitijos šventovę, kurią ir aukštaičiai jau pradeda pamilti… „Iš tikrųjų kunigams nėra lengva kalbėti. Ką gali jiems pasakyti? Juk jie viską geriausiai žino. Todėl  nieko nenoriu mokyti, bet tik pasidalinti viena kita mintimi, kuri man irgi yra brangi, – sakė vysk. L. Vodopjanovas OFM. – Kai mes prisimename savo kunigystę, kaip ir girdėjome šios dienos Evangelijoje apie Jėzų, pasirenkantį sau mokinius, metuose mums yra svarbios trys datos: Didysis Ketvirtadienis, Kunigystės šventimų diena ir viena ar kita Kunigystės sukaktis. Man šios datos – ypač jautrios ir ypatingos. Žinoma, nebūna nei Šventimų dienos, nei kažkokios sukakties be pradžios. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad mūsų kunigiškojo pašaukimo pradžia, deja, nebuvo mūsų iniciatyva. Tai nėra kažkoks mūsų nuopelnas ar pasirinkimas, nes ir Evangelija byloja, kad Jėzus pasišaukė dvylika mokinių. Jis žengia pirmą žingsnį šių mokinių link, kurie buvo labai labai skirtingi: jeigu tuomet kas nors būtų rašęs apie juos charakteristikas, kaip darome dabar, surastume tarp jų „įvairaus plauko“ žmonių. Nuostabiausia yra tai, kad Dievas į žmogaus gyvenimą žengia pirmas: Jis užkalbina, Jis prabyla. Jeigu dabar kiekvieno šioje Šventovėje esančio kunigo paklaustume, iš ko, kada, kaip ir kodėl tu supratai, kad nori būti kunigu, paprašytume papasakoti savo pašaukimo istoriją, atsakymų būtų įvairių įvairiausių. Tačiau tuos klausimus privalome užduoti sau nuolat, kad niekada nepamirštume savo pašaukimo iniciatoriaus – To, kuris pirmasis mane užkalbino. Kai du žmonės – vyras ir moteris – įsimyli vienas kitą, jie eina į pasimatymą. O pasimatyme nutinka tai, apie ką daugelis nepagalvoja – laikas tiesiogine šio žodžio prasme „ištirpsta“. Būnant su mylimu asmeniu laiko tiesiog nebėra, jis neegzistuoja. Kunigo gyvenime nutinka kažkas panašaus: tu pamilsti. Dauguma iš mūsų, čia esančių dvasininkų, galėtume paliudyti, kaip vaikystėje kiauras dienas praleisdavome bažnyčioje ir laikas nustodavo egzistavęs. Ta meilė yra kažkas tokio, ko žodžiais neįmanoma nusakyti. Lietuvai neseniai paskirtas apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gėnsvainas (Georg Gänswein) taip sako: „Visa mūsų ištikimybė pašaukimui, jo prasmei, prasideda nuo meilės Jėzui.“ Šito niekada neturėtume užmiršti. Kartais reikia tarytum „dulkes nubraukti“, pravalyti užkalkėjusias kraujagysles ir vyti šalin sklerozę nuo fakto, kad, anot Georgo Gėnsvaino, kiekvienas pašaukimas remiasi patirtimi, kuri vėliau tampa įsitikinimu: jeigu Viešpats pašaukia ką nors sekti jį, pirmiausia Jis tampa gyvu konkrečiu žmogumi. Jis susitinka su juo asmeniškai, kviečia, ir tai pašauktajam tampa labai aišku ir akivaizdu. Tuomet išmuša akimirka, kai Viešpats tikisi asmeninio atsako. Taip prasideda kelionė sekti Jėzumi ir būti su Juo. Evangelistas Matas pasakoja, kad Jėzus pasišaukia Dvylika ir suteikia jiems galią. Tai štai, mieli vyrai – čia ne iš savęs mes viską darome: jūs atleidžiate nuodėmes ne savo vardu, jūs krikštijate ne savo vardu, teikiate Ligonio sakramentą ne savo vardu, aukojate šv. Mišias ne savo vardu – visa tai jūs darote Kristaus vardu vienybėje su Bažnyčia. Dėl to ir sakoma, kad kunigas turi galią, jis yra kitoks. Deja, ta galia yra skirta ne sau, bet per Kunigystės šventimus duota nešti Viešpaties žinią „pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Štai čia atsiranda problema. Yra kur kas maloniau eiti ten, kur mes esame laukiami, kur mus maloniai priima, kur mūsų laukia gražus vaišių stalas… Bet Jėzus sako, kad Gerosios Naujienos reikia tiems, kurie šiandien apie Bažnyčią galvoja kitaip – perskaito neprofesionaliai ir dažnai melagingai, užtat patraukliai suraitytą antraštę apie vieno ar kito kunigo nuodėmę ir visus kunigus laiko tokiais… Deja, bet norėdami sekti Jėzų, t.y. vykdyti savo pašaukimą, turime ir tokiems žmonėms nunešti Gerąją Naujieną apie amžinąjį gyvenimą. Taigi, pasak popiežiaus Pranciškaus, šita mūsų gyvenimo kelionė yra tampriai susijusi su tarnyste nešti gerą žodį, gailestingumą, nešti patį Jėzaus asmenį. Ir jeigu kunigas nebesugeba tarnauti, neturi savyje to, ką privalo nešti, visas dėmesys susitelkia į save. Ir tada kunigas tampa nelaimingas! Jeigu kunigas nebetarnauja, jis susikoncentruoja tik į savo bėdas ir nuolat dejuoja: manęs niekas neišklauso, esu atmestas, esu nemylimas, esu ne ten paskirtas, turiu tiek ir tiek bėdų… Tų bėdų kunigas nebesprendžia su Jėzumi, nebepriima brolių seserų pagalbos ir praranda savo pašaukimo esmę – gebėjimą jaustis mokiniu, nes pasijunta savo gyvenimo šeimininku. Pasak popiežiaus Pranciškaus, pašaukimas nėra persirengimas arba maskuotė, bet gyvenimo būdas, kuriame itin svarbų vaidmenį vaidina žmogiškasis augimas. Kunigai turi sugebėti palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis, būti brandūs priimti iššūkius, kad Evangelijos paguoda pasiektų žmones per kunigų žmogiškumą ir paprastumą, perkeistą Jėzaus dvasios.

Šiandien reikia būti ne šiaip sau kunigu. Reikia būti laimingu kunigu! Taip, yra iššūkių, yra sunkumų. Bet jeigu aš pabėgsiu tik į save, aš rizikuoju labai greitai prarasti laimę būti kunigu.

Tad, mieli broliai, linkiu visiems niekada neužmiršti, iš kur mes esame gavę galią, kuri yra skirta tarnauti kitiems, taip pat visada prisiminti tą savo gyvenimo mo­men­tą, kai buvau pašauktas. Jeigu tik nustosiu tarnauti, būsiu nelaimingas kunigas. Nereikia nelaimingų kunigų. Laimingas kunigas kiekvieną dieną eina su Dievu ir tam ryšiui nėra nei atostogų, nei išeiginių, nei laisvadienių.

Šį rytą valandų liturgijos rytmetinėje man įsiminė Dievo išmintis apie turtą, materialines gėrybes ir jų kaupimą. Tas turtas neretai tampa našta ar net kliūtimi mano laimei – tiek žemiškajai, tiek amžinajai – pasiekti. Dėkoju visiems kunigams, kad esate. Branginkite savo pašaukimo akimirką ir visuomet ją atsiminkite. O tikinčiųjų prašau vienintelio – melskitės už kunigus nuolat. Kai tik pradedame kritikuoti arba smerkti, esame labai toli nuo Dievo palaimos.“

Gyvenimo smėlio laikrodis

Didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose liepos 11-oji, priešpaskutinė atlaidų diena, buvo skirta ypač Tauragės dekanato piligrimams, kuriems žvaliai patarnavo šio dekanato kunigai, vadovaujami dekano kun. dr. Mariaus Venskaus, o Donatas Dirginčius, Tauragės rajono savivaldybės vicemeras, atvykęs su komanda – patarėjais Egle Arlauskiene bei Tadu Rapolavičiumi – prisipažino pirmą kartą dalyvaujantys žemaičių branginamuose atlaiduose, padėkojo už pakvietimą ir padovanojo ganytojams – Telšių vyskupui Algirdui Jurevičiui bei tądien pagrindinių šv. Mišių aukai vadovavusiam ir homiliją sakiusiam bei Kryžiaus Kelio Kalnų takeliais kopusiam ir šv. Kryžiaus relikviją globojusiam Kauno arkivyskupui emeritui, šiuo metu einančiam Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegato užsienio lietuvių katalikų sielovadai pareigas, Lionginui Virbalui SJ, simboliškas dovanas – penkių sekundžių trukmės smėlio laikrodžius.

Ką prasmingiausio galima nuveikti per tas penkias sekundes iki paskutinis smėlio grūdelis pasieks dugną? Atsakymas galėtų skambėti kaip malda: „Viešpatie Jėzau, aš Tave myliu!“ Lygiai penki žodžiai. Po vieną kiekvienai sekundei. Ir tai jau bus tikra, iš žmogaus širdies gelmių ištrūkusi malda. Dar daugiau – tai bus tobuliausias penkių sekundžių įprasminimas.

Atvyko Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas, Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pavaduotoja Jolanta Eičaitė, pasakiusi jautrią kalbą ir apdovanojusi vyskupus, Mažeikių regioninės ligoninės direktorės pareigas laikinai einanti Aranta Būtautaitė-Garalienė su ją lydinčiu medikų kolektyvu ir kiti garbūs svečiai.

Profesionaliu giedojimu džiugino Išlaužo Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, parapijos choristai ir jų vadovas Vadimas Navickas. Pagrindinės šios Medikų ir ligonių dienos maldų intencijos – ligoniams sveikatos, o gydytojams bei slaugytojams – ištvermės ir meilės. Juolab ir popiežius Pranciškus šį mėnesį ragina melsti, kad Ligonių patepimo sakramentas jį priimantiems žmonėms bei jų artimiesiems suteiktų Viešpaties stiprybės ir taptų vis labiau matomu užuojautos ir vilties ženklu visiems.

Homilijoje arkiv. L. Virbalas priminė, kad šiandien taip pat su visa Romos Katalikų Bažnyčia prisimename didį šventąjį – šventąjį Benediktą, Europos globėją. Vienuolis, gyvenęs prieš pusantro tūkstančio metų, parašė gyvenimo taisykles, kurias įvardijame žodžiu „regula“. Šios taisyklės, anot svečio, padarė milžinišką įtaką visai krikščioniškajai bendruomenei ir ypatingai Vakarų civilizacijai. „Benediktinai per šimtmečius sukaupė didžiules bibliotekas; dar tada, kai nebuvo spaudos, kai žmonija nemokėjo spausdinti, jie perrašinėjo Bažnyčios Tėvų raštus, filosofinius veikalus, antikos kultūros palikimą, – atskleidė pamokslininkas. – Iš benediktinų atsirado žemdirbystė, mokyklos, kurias jie steigė prie vienuolynų, taip pat ligoninės, kuriose jie gydė sergančiuosius. Dabartinė Europa neįsivaizduojama be šv. Benedikto.“ Žinomiausias šio šventojo vienuolio šūkis – „Ora et labora“ (Melskis ir dirbk)! Darbą mes esą gerai pažįstame, jo ieškome net užsienyje, tam skiriame didžiulį dėmesį, tačiau kokia yra mūsų malda? Anot ganytojo, malda nėra tiktai priedas prie „rimtų užsiėmimų“ ar sekundžių trupinėliai po dienos veiklos. Malda esą yra širdies atvėrimas, kuris suvienija mus su Kūrėju ir leidžia priimti Jėzaus Kristaus atneštą Gerąją Naujieną apie amžinąjį gyvenimą. Kitaip tariant, malda mūsų gyvenimą transformuoja į Amžinybės perspektyvą, kur išnyksta prasmė žiūrėti į smėlio laikrodį, nes tiesinis laikas kaip kategorija nustoja egzistavusi.

„Kryžiaus kelias, kuriuo netrukus eisime, labai gražiai įtraukia mus į maldą ir tuo pačiu jos moko“, – pastebėjo arkiv.  L. Virbalas, nes Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus už kiekvieną žmogų. Tai esą reiškia, kad Dievas myli kiekvieną, kiekvienas jam yra svarbus.

Arkivyskupas pažymėjo, kad tikėjimas mums tampa aktualus tada, kai būna susijęs su mūsų konkrečiu gyvenimu. „Mes apmąstome Kristaus kančią tam, kad pajėgtume eiti savo gyvenimo keliu, pajėgtume nešti savo kryžių, pajėgtume priimti visą savo gyvenimą – ir patogų, ir nepatogų, ir mielą, ir skaudų, pajėgtume priimti savo ribotumą, kurį, bėgant metams, ko gero, vis labiau pajuntame“, – atskleidė arkiv.  L. Virbalas SJ, pridurdamas, kad Kristaus kryžiaus kelias taip pat moko dėkingumo tiems, kurie padeda mums mažuose ir dideliuose dalykuose. Tikėjimas ir malda esą skirti ne praeičiai, tai ne kažkokie muziejaus eksponatai, bet itin reikšmingi įrankiai mūsų dabarčiai ir ateičiai. „Tai, ką apmąstome ar išgyvename, mums visada lieka aktualu lygiai taip, kaip mums visada aktualus skausmas ir aktuali viltis. (…) Eidamas Žemaičių Kalvarijos Kalnus, aš visada meldžiuosi už tuos, kuriuos slegia skausmas, kurie dėl ligos šiemet galbūt pirmą kartą gyvenime po daugelio metų ištikimybės Kalvarijos Kalnams dėl sveikatos problemų jau nebegali apeiti to simbolinio Kristaus Kančios kelio.“

Pasak arkiv. L. Virbalo, Viešpats visada yra šalia mūsų – ne tik, kai esame sveiki, bet ypač mūsų palatose, prie mūsų lovų, mūsų kambariuose. Esą ligoniai mums visada primena, kad ir mes esame trapūs bei laikini be jokių išimčių, ir labai svarbu, kad skausmas, kurį tenka išgyventi, ne prislėgtų, o brandintų mūsų dvasią, nuskaidrintų ją viltimi, kad kančia nėra beprasmiška, bet atvirkščiai – veda į prisikėlimą. „Visi tie, kurie dirba medicinos srityje, rūpindamiesi sergančiaisiais, kovoja už gyvenimą, mūsų visų gyvenimą, ir tas darbas nėra profesija, bet pašaukimas“, – pastebėjo ganytojas.

Mums belieka pasirinkti: ar ir toliau beprasmiškai stebėsime savo gyvenimo smėlio laikrodį, aklai spėliodami ir nuogąstaudami, ar apatinė laikrodžio dalis nėra gerokai pilnesnė už viršutinę, ar vis dėlto pamėginsime maldos pagalba įprasminti gyvenimą ir sustiprinti ryšį su Tuo, kuris yra laiko Valdovas?

Laiko pilnatvė

Viskam savas laikas, sakydavo mūsų senoliai. Atėjo paskutinė Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų diena. Praleidusieji juos, vertinant statistiškai, populiariausią ir dažniausią pasiteisinimą greičiausiai įvardintų elementariai: „neturėjau laiko“. Vertinant filosofiškai ir teologiškai, šis pasiteisinimas būtų netoli tiesos – kiekviena sekundė šioje planetoje mums yra Dievo duota dovana, kurios negalime įregistruoti Registrų centre kaip savo nuosavybės, tačiau mūsų dispozicijoje yra dar viena dovana – laisvė pasirinkti, kaip išnaudoti mums skirtą laiką: tau, sau, Dievui, Šėtonui ar tiesiog apsimesti, kad ši dovana mums pernelyg pigi ir paleisti ją vėjais – į niekur. Net Dievo žodis mums apie tai kalba: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Koh 3,1). Kai kartais kažko meldžiame ir negauname, tai nereiškia, kad mūsų malda nebuvo išklausyta. Tai tik reiškia, kad ji nebuvo savalaikė, nes arba Dievas mato, kad tai tėra momentinė užgaida ir prašomas dalykas tik paklaidins mus pakeliui pas Jį, arba to dalyko mums reikės ateityje ir tada jis bus suteiktas. Ne čia ir ne dabar.

Atėjo metas ir atlaidų pabaigai. Būtent tokio dvasinio atgarsio ir visiems Šventovę aplankiusiems piligrimams gausių Viešpaties malonių patirties meldėme liepos 12-ąją – Žemaičių Kalvarijos parapijos, bendruomenių ir geradarių dieną.

Tądien tikintiesiems patarnavo Akmenės dekanato dvasininkai, pagrindinių šv. Mišių liturgijai vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Homilijoje svečias pabrėžė būtinybę atsiversti, sugrįžti prie gyvybės šaltinio ir visų mūsų Kūrėjo – Dievo, sekti Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris nužengė iš Dangaus ir tapo žmogumi, kad savo gyvenimo pavyzdžiu, savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus parodytų kiekvienam iš mūsų teisingo ir tikro gyvenimo pavyzdį – nešant savo gyvenimo kryžių ištverti iki galo, nes tik ištvėrusieji iki galo esą bus išgelbėti – bus apdovanoti džiaugsmu, gyvenimu su prasme, gyvenimu be pabaigos.

„Kristus sako, kad nuo manęs atsiskyrę Jūs negalite nieko nuveikti, – Evangelijos žodžius citavo pamokslininkas. – Ar su­pran­tame tą mažą žodelį „nieko“? Ar su­prantame: kai Jėzus mus tikina, kad niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane, tai nėra tušti žodžiai? Vadinasi, Jėzus yra tikrasis kelias, kuriuo mes turime eiti. Jis yra tikroji tiesa, kuria turime vadovautis. Jis yra tikrasis gyvenimas, kurį mes turime gyventi, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

Ganytojas klausė susirinkusiųjų, ko iš tiesų šiandien trūksta mūsų džiaugsmui? Kaip į šį klausimą, atrodo, tokį paprastą bet kartu ir labai gilų, atsakytum Tu, skaitantis šias eilutes? Vysk. E. Bartulis į jį atsakė – trūksta meilės ir nuolankumo, vaikiško pasitikėjimo Dievu, nes be Jo juk nieko negalime. Visiškai nieko. Absoliučiai nieko.

Nesinori sutikti. Vieną dalyką be Dievo nuveikti mes tikrai galime – smagiai susimauti. Ir dar – sumauti gyvenimą kitiems! Užuot kilniais žingsniais perėjus per žemę, vietoje puikybės karūnos nuolankiai nešiojant man skirtą kryžių, ištvėrus iki galo ir sulaukus laiko pilnatvės, kai Dangaus Karalystėje regėsiu ir girdėsiu tai, ko nėra regėjusi nė vieno žmogaus akis ir nėra girdėjusi nė vieno žmogaus ausis? Susimauti?! Ne pati maloniausia perspektyva.

Gal todėl Šiaulių vyskupas homiliją baigė ragindamas mus nuolat prašyti Šv. Dvasios išminties ir nuolat kartoti maldos žodžius: „Viešpatie Jėzau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“

Šią homiliją girdėjo ne tik didžiulis būrys piligrimų, bet ir didžiulis būrys geradarių, padėjusių pasiruošti šiems atlaidams ir nuolat savo triūsu, lėšomis bei materialinėmis gėrybėmis puoselėjančių Žemaičių Kalvarijos Šventovę ir Kryžiaus Kelio Kalnų koplyčias. Jiems visiems – nuo mažiausio iki didžiausio – skriejo nuoširdi Telšių vyskupo A. Jurevičiaus padėka. 

Apėjus Kryžiaus Kelio Kalnus pasirašyta atnaujinta bendradarbiavimo sutartis „Dėl Žemaičių Kalvarijos Kalnų koplyčių priežiūros“ tarp Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos ir Plungės pramonininkų sąjungos. Tai – jau trečioji tokia sutartis, atnaujinama kas dešimtmetį: pirmoji pasirašyta dar 2004 metais, atnaujinta – 2014 metais.

Homiliją girdėjo ir Akmenės rajono savivaldybės vicemerė Inga Vismantienė, Plungės pramonininkų sąjungos prezidentas Justinas Šimkus ir Žemaičių Kalvarijos seniūnijos seniūnė Dovilė Brasaitė, tarę po keletą sveikimo ir dėkingumo žodžių.

Kita vertus, daugybė žmonių, taip ir neradusių laiko šiemet atvykti į atlaidus, nei šios, nei kitų homilijų, raginančių nesusimauti, negirdėjo ir nesužinojo, jog kasdienis bendravimas su Dievu reiškia mano nuolankumą ir padeda suprasti, kad kažkas, už mane daug galingesnis, pasiruošęs man padėti, jei pats nustosiu vaidinti Dievą.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Plungės rajonas
Leono NEKRAŠO nuotraukos

„XXI amžius“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 27–28 (2592–2593)